Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų - Алина Орлова

Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų —

Truputį korio ir truputį saulės,

Kaip mums įsakė Persefonės bitės.

Neprirakintos valties neatriši,

Švelnių šešėlio žingsnių neišgirsi,

Būties tamsybėj siaubo neįveiksi.

Mums lieka pabučiavimai — pūkuoti,

Vieninteliai, tarytum mažos bitės,

Kurios numiršta, skrisdamos iš lizdo.

Jos perveria skaidrių naktų tankynę,

Jų tėviškė — tamsus Taigeto miškas,

Jų penas — laikas, liepžiedžiai ir mėtos.

Štai atšiauri, džiaugsminga mano duoklė,

Sausi karoliai, nebegyvos bitės —

Jų kūnuose medus pavirto saule.

1920

(перевод Томаса Венцловы)

Toma la alegría de mis manos -

Un panalcito y un solcito,

Como nos mandaron las abejas de Perséfone.

Barco sin ataduras desatado,

No escucharás los suaves pasos de la sombra,

No podrás vencer los horrores de la oscuridad del ser.

Nos quedamos con los besos - esponjosos,

Los únicos como abejitas

Que mueren al salir volando del nido.

Atraviesan una maraña de toboganes,

Su tierra natal es el oscuro bosque de Taigeth,

Su forraje es el tiempo, el tilo y la menta.

Aquí está mi duro y alegre homenaje,

Collares secos, abejas muertas -

La miel se convirtió en sol en sus cuerpos.

1920

(Перевод Томаса Венцловы)